Po Europos kalnais slypi pamirštas kontinentas: atskleista, kas nutiko „Didžiajai Adrijai“ prieš 140 mln. metų

Ir tik dabar, po dešimtmečius trukusių tyrimų, mokslininkai išsiaiškino, kur jis pradingo. Šis atradimas ne tik paaiškina sudėtingą Viduržemio jūros regiono geologiją, bet ir atveria naujus horizontus suprasti Žemės dinamiką.

Maždaug prieš 140 milijonų metų egzistavo sausumos masyvas, dydžiu beveik prilygstantis Grenlandijai, šiandien vadinamas „Didžiąja Adrija“. Ilgainiui jis buvo prarytas pietinės Europos tektoninės plokštės, palikdamas po savęs įspūdingus kalnynus – Alpių, Apeninų, Balkanų ir kitų regionų reljefą.

Tyrėjai iš Utrechto universiteto, naudodami pažangius seisminių duomenų analizės metodus, sugebėjo atkurti šio dingusio žemyno biografiją. Jie atskleidė, kaip Adrija, atsiskyrusi nuo Šiaurės Afrikos, per milijonus metų po truputį grimzdo po Europa. 

Ši lėta, bet neišvengiama žemyno „mirtis“ sukėlė didžiulius tektoninius pokyčius – spaudimas tarp plokščių suformavo kalnus, o gilesni žemyno segmentai vis dar glūdi net 1500 kilometrų po žemės paviršiumi.

Pati rekonstrukcija buvo tikras iššūkis – šis regionas geologiškai vienas sudėtingiausių pasaulyje. 

„Viskas čia susisukę, sulaužyta, suspausta“, – aiškino tyrimo vadovas Duve van Hinsbergenas. 

Nepaisant šių kliūčių, mokslininkai sugebėjo detaliai atsekti žemyno judėjimo kelius ir jo likimą.

Šie atradimai turi didžiulę reikšmę ne tik geologijai – jie padeda suprasti ir tokius reiškinius kaip žemės drebėjimai, ugnikalnių veikla, kalnų formavimosi principai. Be to, šie duomenys suteikia galimybę prognozuoti būsimas žemės plutos deformacijas bei natūralių katastrofų rizikas.

„Didžiosios Adrijos“ atradimas iš esmės praplečia mūsų supratimą apie tektoninių plokščių judėjimo logiką ir žemynų raidos istoriją. 

Tai yra tarsi mozaikos dalis, kuri ilgą laiką buvo pasimetusi, o dabar padeda iš naujo peržiūrėti, kaip formavosi šiandieninė Europos geografija ir kokių netikėtumų dar gali slėpti mūsų planeta.