Pragariška naktis Ukrainoje: naktinė ataka iš visų pusių, sprogimai drebino regionus, aukų vis daugėja

Tai buvo viena iš intensyviausių pastarojo meto atakų. Sprogimai naktį aidėjo ne tik fronte esančiuose miestuose, bet ir gilesnėje šalies teritorijoje, o tai aiškus ženklas, kad infrastruktūros, komunikacijų ir civilių objektų naikinimas išlieka viena iš Rusijos strategijų. 

Gyventojai, kurie miegojo, buvo pažadinti ne tik sirenų gausmo, bet ir tiesioginių sprogimų aidų, daugelis vos spėjo pasislėpti rūsiuose ar specialiose slėptuvėse.

Kai kuriuose miestuose, ypač Lvove ir Charkove, sugriauti gyvenamieji namai rodo, kad taikytasi ne tik į karinę infrastruktūrą. Vieno iš Lvovo rajonų gyventojai pasakojo, kad „visa siena sugriuvo, žmonės klykė, visur sklido dujų kvapas ir vanduo liejosi per grindis“. 

Tai tik viena iš daugybės istorijų, kurios liudija apie šios nakties siaubą.

Sprogimai tapo kasdienybe

Nepaisant to, kad Ukraina jau daugiau nei dvejus metus gyvena karo sąlygomis, tokie plataus masto naktiniai išpuoliai vis dar kelia šoką ir paniką. Tai ne tik fizinė grėsmė, bet ir psichologinis spaudimas, kuris kaupiasi kiekvieną savaitę.

Pasak Lvovo mero A. Sadovyj, miestas „nekartą buvo atakuotas, bet šios nakties mastas – išskirtinis“. Jis pabrėžė, kad gyventojai turėtų neignoruoti sirenų ir visuomet ieškoti saugios vietos net jei „atrodo, kad tai tik dar vienas pavojaus signalas be pasekmių“.

Keliuose miestuose buvo sutrikdytas elektros tiekimas, gyventojai iki ryto liko be šviesos ir karšto vandens. Taip pat užfiksuoti mobiliojo ryšio trikdžiai. Tai parodo, kaip lengvai infrastruktūra tampa pažeidžiama ir kaip sudėtinga užtikrinti nuolatinį civilių gyventojų saugumą.

Civilinė gynyba dirba viršvalandžius

Nors Ukrainos oro gynybos pajėgos pastaraisiais mėnesiais sustiprėjo, net ir moderni įranga negali garantuoti visiško saugumo, kai smūgių mastas tampa tokio lygio. 

Dalis raketų buvo numušta, tačiau daugelis dronų ir raketų vis tiek pasiekė taikinius, o tai liudija apie Rusijos naudojamą taktiką „užlietos ugnies“, kai užpuolama daugybėje vietų vienu metu.

Gelbėtojai visą naktį dirbo nuolaužų zonose, traukė sužeistuosius, gesino gaisrus, ieškojo žmonių po griuvėsiais. Vienas iš gelbėtojų Lvove teigė: „Kai įeini į sugriuvusį namą, nežinai, ar sienos tuoj nesubyrės, bet eini, nes ten gali būti vaikai ar šeimos“.

Tokios situacijos dar kartą iškelia klausimą dėl papildomos paramos oro gynybai. Ukraina vis garsiau kalba apie tai, kad turimos priemonės jau nebeatitinka dabartinės grėsmės masto. 

Oro erdvės apsauga tampa prioritetu, ir kiekvienas pavėluotas sprendimas gali kainuoti gyvybių.

Kaip gyventi, kai kiekviena naktis gali būti paskutinė?

Ukrainos visuomenė vis labiau pavargsta, tačiau išlieka nepalaužta. Žmonės, net ir patyrę naktinius siaubus, ryte eina į darbus, moko vaikus, remontuoja apgadintus būstus. Tai didžiulė valios išraiška, kurią mato visas pasaulis.

Naktis, kuri nusinešė gyvybes, paliko dešimtis sužeistųjų, o šimtus – be pastogės, tapo dar vienu priminimu, kad karas nesibaigė. Ir nors pavojaus signalas 5 val. 18 min. ryto buvo nutrauktas, niekas negalėjo atsipūsti, nes niekas nežino, kas laukia kitos nakties.

Kiekvienas išpuolis tampa dar vienu kaltinamuoju įrašu pasaulio istorijoje, kurią, deja, vis dar rašo sprogimai, ašaros ir sugriuvę namai.