Jautiesi pavargęs, bet nežinai kodėl? Sužinok, kaip nuolatinis signalų srautas keičia tavo sveikatą

Klausimai apie spinduliuotę ilgai buvo nustumti į sąmokslo teorijų paraštes, bet šiandien net skeptiškiausi žmonės pripažįsta – kūnas į šiuos dalykus reaguoja. Kartais subtiliai, kartais visai aiškiai. Nuo miego sutrikimų iki lėtinio nuovargio ar net įtampos pojūčio, kai negali net tiksliai pasakyti, kas vyksta.

Technologijos tapo mūsų kasdienybės dalimi. Bet ar jos tapo ir mūsų organizmo iššūkiu? Klausimas nėra „už“ ar „prieš“ pažangą. Klausimas: kiek kūnas gali ištverti ir ar mes spėjame kartu su tuo, ką patys sukūrėme.

Kas ta nematoma apkrova?

Mobilioji spinduliuotė, tai ne kažkas, kas sklinda iš nežinomų kosmoso laukų. Tai realus, nuolat veikiantis fonas, kurį skleidžia mūsų telefonai, maršrutizatoriai, mobiliojo ryšio bokštai, belaidžiai įrenginiai. Jis nematomas, bet fiziškai juntamas, o ypač tiems, kurie jautresni aplinkos poveikiui.

Žmonės vis dažniau mini pojūčius, kurių anksčiau nebuvo: migrena be priežasties, spaudimas smilkiniuose, nuolatinis dirglumas, net sutrikęs dėmesys. Medikai dažnai tai priskiria stresui ar nuovargiui, bet ar tikrai tai visada vien psichologiniai veiksniai?

Kai kuriuose Europos miestuose jau vyksta diskusijos dėl elektros triukšmo – reiškinio, kai net miegodami žmonės negali pilnai pailsėti, nes smegenys fiksuoja aplinkinių įrenginių siunčiamus signalus. Šis foninis triukšmas iš esmės veikia visą mūsų nervų sistemą, net jei apie tai sąmoningai nežinome.

Ką apie tai sako mokslas?

Oficialios pozicijos dažniausiai ramina – mobilioji spinduliuotė esą neviršija nustatytų normų. Tačiau būtent čia prasideda pagrindinis ginčas. Normos yra techniniai parametrai, kurie vertinami remiantis tuo, kiek šilumos įkaista audiniai. Bet žmogaus organizmas nėra tik mėsa, kuri gali ar negali sudegti. 

Viena iš pagrindinių baimių susijusi su ilgalaikiu žemo lygio poveikiu. Kitaip tariant, ne kiek stipriai, o kiek ilgai. Nuolatinis foninis veikimas metai po metų – tai visai kas kita nei trumpas susidūrimas su intensyvia spinduliuote.

Tyrimai dar tik vyksta, bet jau dabar kalbama apie galimą ryšį su neurodegeneracinėmis ligomis, imuniteto išsekimu ar net hormonų disbalansu. Mokslininkų bendruomenėje jau pasigirsta balsų, kad turėtume peržiūrėti, kaip vertiname saugumo ribas. Tai nereiškia, kad viskas pavojinga. Tai reiškia, kad mūsų suvokimas apie poveikį dar nepakankamai gilus.

Ar 6G bus paskutinis riboženklis?

Kol 5G dar nėra visur, technologijų kūrėjai jau kalba apie 6G. Prognozuojama, kad tai bus ne tik greitesnis ryšys – tai taps sistema, kuri sujungs ne tik telefonus, bet ir daiktus, miestus, žmogaus kūną. Dirbtinis intelektas, realaus laiko sąveikos, virtualūs pojūčiai ir dar daugiau spinduliuotės.

Kai kurie futuristai jau kalba apie kūno integraciją į informacinį tinklą – jutikliai po oda, išmanios tatuiruotės, net „kvėpuojanti“ oda, reaguojanti į signalus. Tai skamba kaip mokslinė fantastika, bet šios idėjos jau kuriamos laboratorijose.

Ir tada klausimas nebe apie tai, ar spinduliuotė kenkia. Klausimas – ar žmogaus kūnas pasiruošęs gyventi kaip nuolatinis siųstuvas ir imtuvas? Ir kiek laiko praeis, kol organizmas pradės siųsti SOS signalus?

Kūnas ne visada rėkia – kartais jis tiesiog tyliai pavargsta

Viena iš pavojingiausių spinduliuotės pasekmių – tai, kad poveikis nėra akivaizdus. Kūnas nedeformuojasi, oda nerausta, niekas nesproginėja. Tačiau prastėja miegas, dėmesys, mažėja motyvacija. Atsiranda sunkumas, kurio negali niekuo pateisinti. Tai dažnai priskiriama gyvenimo tempui, bet galbūt tas tempas tik iš dalies kaltas. 

Gal problema, kad esame nuolat bombarduojami nematomais signalais, kurie iš mūsų atima daugiau nei duoda? Ir net jei nesi jautrus elektromagnetinei apkrovai, tavo kūnas vis tiek ją registruoja. Tik vietoje panikos verta kelti klausimą: ką galime padaryti, kad šis fonas taptų nebe nuolatiniu spaudimu, o kontroliuojamu reiškiniu?

Ar galima sau padėti?

Nereikia kraustytis į mišką ar grįžti prie laidinio telefono. Tačiau yra keletas būdų, kaip bent jau sumažinti apkrovą. Pirmiausia – sumažinti įrenginių kiekį šalia miegamojo. Miegas yra viena jautriausių mūsų organizmo funkcijų, o naktinis fonas dažnai būna pilnas aktyvių signalų.

Taip pat svarbu turėti tylos zonas – laiką, kai telefonas būna išjungtas ar paliktas kitame kambaryje. Net pora valandų per dieną be aktyvios ryšio apkrovos gali atnešti daugiau energijos, geresnį dėmesį ir mažesnį streso lygį. Ir galiausiai – sąmoningas santykis su technologija. Ne tai, kiek jos turi, bet kiek ji turi tavęs.

Kuo tapsime – žmonėmis ar antenomis?

Galų gale, technologijos nėra blogis. Bet jos tampa problema tada, kai priimame jas nekritikuodami. Kai leidžiame joms formuoti mūsų aplinką, kūną, net mintis – be jokių klausimų. Tylūs pokyčiai kūne prasideda tada, kai mes užmirštame, kad esame gyvi organizmai. 

Ne sistemos, ne ekranai, bet kūnas turi savo ritmą. Ir ne viskas, kas greita, jam naudinga. Klausimas ne apie 5G ar 6G. Klausimas – kiek mes pasiruošę būti žmonėmis pasaulyje, kuris vis labiau primena sistemų džiungles?